KELIONĖ Į SODŲ IR PARKŲ ROJŲ (WISLEY GARDEN) II DALIS

Dižiojoje Britanijoje sodininkyste domisi daug kas ir pačiais įvairiausiais būdais: masiškai lankosi parkuose ir soduose, buriasi į įvairiausias sodininkų draugijas, dalyvauja įvairiuose sodininkystės ir gėlininkstės šou.

   Pagal statistiką Didžiosios Britanijos Karališkosios sodininkystės  draugijos (Thes Royal Horticultural Society) nariais yra apie 250 000 žmonių.  Jie moka metinį mokestį, kuris naudojamas draugijos veiklai finansuoti ir jai priklausantiems sodams išlaikyti. Dar būtina paminėti, kad daugybė savanorių ir sodo draugų prisideda savo rankų darbu prie šių parkų gražinimo. Nenuostabu, kad soduose viskas bebrotiškai preciziškai išpuoselėta ir prižiūrėta, pradedant veja, medžiais, baigiant oranžerijomis ir gėlynais. 
Taigi  - Welcome to WISLEY !

 Vislio sodas yra didžiausias iš šiai draugijai priklausančių sodų. Jis užima 120! ha plotą ir yra netoli Londono, Siurėjaus grafystėje. Čia įsikūrusi draugijos centrinė būstinė. Šį sodą įkūrė verslininkas, mokslininkas, išradėjas ir žinoma užkietėjęs sodininkas, buvęs draugijos iždininkas Džordžas Fergiusonas Vilsonas (George Fergusson Wilson). Po jo mirties 1902 m., sodą įsigijo seras Tomas Hanbury (Thomas Hanbury), kuris 1903 metais jį padovanojo Karališkajai sodininkystės  draugijai. Sodas su 110 metų istorija.

Sodo veikla yra labai įvairiapusiška. Čia atliekami moksliniai tyrimai, pristatomi skirtingi sodo stiliai, įvairūs sodininkystės ir daržininkystės būdai, auginami augalai pardavimui, ir svarbiausia, užsiimama švietėjiška veikla, kuri yra, tikriausiai, pagrindinis šio sodo tikslas.  Žmonių čia niekada netrūksta. Priešingai, čia jų tikrai labai daug: mokinukai su užduočių lapais, mamos su vežimėliais, senjorai, atvažiuojantys čia ne tik pasivaikščioti, bet ir įsigyti pačių įvairiausių augalų, turistai iš viso pasaulio, fotografai su milžiniškais objetyvais. Bet kadangi teritorija didžiulė, stumdytis netenka. Visi išsibarsto ten, kurs juos labiausiai traukia. O kai pavargsta nuo viso to grožio, užsuka į pakeliui išsimėčiusias jaukias kavinukes. Nežiūrint to, kad įėjimas čia nėra pigus (apie 12 svarų t.y. apie 50 Lt vienam asmeniui), o atvykimas į šį sodą gana komplikuotas, žmonės ten plūste plūsta. 
Kelionei į šį žymųjį sodą pasirinkau būtent ankstyvą rudenį, nes labiausiai už viską norėjau pamatyti banguojančių dekoratyvinių žolių jūras. Nenusivyliau :) Čia jų buvo daugybė ir jos pasitiko iš karto, vos įžengus į šią milžinišką teritoriją.

Sodą puošia daugybė įvairiausių stilių, formų ir medžiagiškumo skulptūrų.

Milžiniškas šimtametis alpinariumas tikrai traukia akį savo įspūdingu dydžiu, augalų įvairove, čiurlenančiu upeliu. 

Užkopus į alpinariumo viršūnę, viską galima apžvelgti dar kartelį, o tada akims apraminti ir pulsui sumažinti pasivaikščioti Bonsų taku ir pamedituoti.

Sugrįžti į realybę padeda daržas. Daržas ir vaismedžių sodas, čia privalo būti. Grožis turi derėti su praktiškumu ir nauda. Tipiškas britiškas daržas: griežtas, tvarkingas, išpuoselėtas, su daugybe daržovių ir prieskonių rūšių. 

Sode kiekvienas vaismedis  beveik meno kūrinys. Špalerinės obelys ir kriaušės, tobulai išlankstytomis šakomis, taip ir kvietė ragauti savo vaisių. Beje, čia stovėjo traktorius su sodo gėrybėmis, ir kiekvienas panorėjęs galėjo eiti ir degustuoti šiųmetinio derliaus.

Pasigrožėti vaizdu ir nuostabiu, rudeniu kvepiančiu, oru atkeliaujame į pavilioną, iš kurio galima dairytis į gėlynus apačioje arba į ramią, švelnią pievą, visai primenančią mūsiškę, lietuvišką.

Neįmanoma nesižavėti tipiškais angliškais gėlynais, vadinamais Mixed Borders (miksborderiais - tikrai nežinau kaip šį terminą išversti). Tai mišrūs gėlynai, iš vienmečių ir daugiamečių gėlių. Šiuo metu ten karaliavo jurginai, rudeniniai astrai ir, žinoma, dekoratyvinės žolės. Be jų tiesiog negalima  :)

Tuo metu, kai buvau Vislyje, be čia jau matytų augalų, visu savo švelniu grožiu žydėjo ciklamenai, kuriuos mes dažniausiai įpratę regėti vazonėliuose. Jie tokie simpatiški ir, nors ir nedidukai, bet traukė prie savęs pasilenkti ir būtinai įamžinti.

O čia kartu su šiek tiek augesniais vėlyviais, ciklamenai džiaugiasi rudenine saule. 

Kai ką pasilikau desertui ir tas, kai kas, bus kitą kartą, tęsinyje :)