2013 m. sausio 30 d., trečiadienis

PERSINĖ MARGUTĖ

Jau esu rašiusi apie savo sode auginamas margutes (http://manogardenstories.blogspot.com/2012/02/margutes.html). O apie vieną jų - Fritillaria persica žadėjau parašyti. Pildau savo pažadą. Gal kiek užtrukau, bet geriau vėliau negu niekada :).
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Sodinau pastarąją 2011 m. rudenį ir labai laukiau jos žydėjimo praeitą pavasarį. Matytos nuotraukos internete man darė didelį įspūdį. Tad nuo tada, kai tik pamačiau ją belendančią iš žemės, kiekvieną dieną stebėjau augimo, žiedų krovimo ir skleidimosi procesą :). Iš žemės ji pradėjo lįsti, kai orai gerokai sušilo. Taip elgiasi visos margutės, jos atsargesnės nei tulpės ar narcizai. Praeitais metais šiluma gana greitai išjudino visus augalus, tad ir persinės margutės iškišo savo viršugalvį jau balandžio antrą savaitę. Kai pamačiau, jog lenda du stiebeliai labai apsidžiaugiau, nes sodinau tik vieną svogūną (tiesa jis buvo nemažas,  mano kumščio dydžio). O kadangi tas svogūnėlis buvo toks visai nepigus, todėl du viename pradžiugino :).
 
 
 
Kaip jau minėjau ankstesniame savo pasakojime apie margutes, jos mėgsta puveningą, vidutino sunkumo dirvą, saulėtą vietą ar šviesų šešėlį. Tad ne išimtis ir persinė. Ją sodinau žemėje, pakankamai patręštoje kompostu ir, žinoma, žiemai stipriai pamulčiavau taip pat kompostine žeme. Žodžiu, stengiausi kaip įmanydama. Sodinimo gylis - tradicinė svogūninių augalų sodinimo taisyklė - trijų svogūnų aukštis. Apytiksliai - 15 cm.
 Augo margutė ne dienomis, o valandomis :). Per beveik penkias dienas ji ūgtelėjo štai taip ir jau matėsi žiedų užuomazgos. Supratau, jog žiedai bus tikrai du.
 
 
Balandžio temperatūra  tikrai lepino visus augalus. Mane net baimė ėmė, o kas bus jeigu užeis stiprios šalnos. Bet kam sukti galvą, kas bus jeigu bus :). Žiedpumpuriai pasirodė. O kada jie pajuoduos ?
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Vienas žiedynstiebis buvo stipresnis, o kitas silpnesnis. Na to ir reikėjo tikėtis. Pagal augalo aprašymą aukštis turi būti apie 80 cm, toks stipresniojo stiebo aukštis ir buvo.  Grožis skleidėsi pamažu. Tai buvo pirmosios gegužės dienos. Daugiažiedės margutės(Fritillaria imperialis) tuo metu jau žydėjo visu savo grožiu. Taigi persinė savo žydėjimu šiek tiek vėlyvesnė.
 
 
 
 
Rašoma, kad persinės margutės žiedai būna tamsiai rudi, melsvo atspalvio, nedideli, susitelkę po 20-30 į vieną ilgą žiedyną.  Manoji tikrai turėjo virš 20 tamsių mielų žiedelių. Tik jie buvo gana toli vienas nuo kito. Mano matytose nuotraukose jie buvo arčiau vienas kito. Bet nežiūrint to, ji man labai patiko. Nors kaip ir visi tamsialapiai ir tamsiažiedžiai augalai iš tolo ji nelabai matosi, jai reikia kažkokio fono. 
Bet iš arti man ji buvo tobula.
 


Žydėjo persinė margutė iki gegužės pabaigos. Kai žiedai tapo nebedekoratyvūs, aš juos nukirpau, o birželio mėnesio pabaigoje iškasiau svogūnėlius (kai pagelto lapai). Tai buvo du dideli svogūnai. Juos apdžiovinau lauke, o vėliau, visą vasarą, laikiau rūsyje. Rudenį vėl pasodinau. Na ir laukiu vėl šiemet žiedų, tikiuosi, dar gausesnių.
Va tokia visa istorija apie vieną gėlės svogūnėlį :).

2013 m. sausio 27 d., sekmadienis

PUOKŠTĖS

Kol sode nežydi gėlės ir laukti to įstabaus momento dar reikės visai netrumpai, džiaugiuosi skintomis gėlėmis ir susikaupusiomis jų nuotraukomis. Prisimenu, kas jas dovanojo, kokiomis progomis arba kaip jas pati skyniau savo gėlių darželyje :).
 
 
 
 
 
 
 
 

2013 m. sausio 19 d., šeštadienis

TULPIŲ DIENA

Kadangi esu didelė tulpių gerbėja, tad negaliu ramiai laukti, kol ateis ta išsvajotoji diena, kai mano sode pradės žydėti pirmosios tulpės. Todėl maniakiškai :) internete peržiūrinėju visus vaizdus ir informaciją, susijusią su tulpėmis, su nostalgija peržiūriu savo pavasarinio sodo nuotraukas.







 
Sausio 15-ąją per švediškus blog'us nuvilnijo nuostabių nuotraukų su tulpių vaizdais banga. Žinoma, Švedijoje tulpės šiuo metu, kaip ir pas mus Lietuvoje, nežydi. Bet būtent ši diena jau dvidešimt metų ten yra pažymima kaip Tulpių diena. Ši šventė palyginus jauna ir ji skirta pavasariui pasveikinti (ankstyvi jie vienok). Tądien jie perka tulpes sau arba dovanoja jas kitiems. Gražu ir labai miela.
O štai, tradiciškai tulpių šalimi laikoma Olandija, taip pat turi savo Nacionalinę Tulpių Dieną.  Ir ši diena yra šiandieną, t. y. sausio 19-ąją (draugė jau prieš kelias dienas atsiuntė man nuorodą apie šią šventę - http://www.nash-amsterdam.nl/node/364/19-yanvarya-den-tyulpanov-na-ploschadi-dam/). Ši šventė dar labai jauna, ji švenčiama tik nuo praeitų metų (2012). Bet ji jau turi savo tradicijas. Amsterdame, centrinėje Damo aikštėje, tulpių augintojai pernai įruošė didžiulį laikiną "tulpių sodą" iš 200 000 tulpių. 2012 m. į šį sodą atėjo apie 10 000 žmonių. Kiekvienas galėjo ten nemokamai susirinkti patikusių tulpių puokštę. Nuostabu !
Tas pat žadama ir šiais metais. Tik tikimasi, kad tulpių mylėtojų šiandien bus dar daugiau.
Tad su Tulpių diena :) !
 
 
 
 
 
 
 
 

2013 m. sausio 8 d., antradienis

TOBULAS SNIEGUOLIŲ GROŽIS

Kol vis dar žiema, ir vyraujanti spalva aplinkoje yra balta, prieš akis iškyla pavasariniai baltai žydintys augalai. Balti žiedai man atrodo tokie tobuli ir beprotiškai gražūs. Pirmosios pradeda pranašauti pavasarį - elegantiškosios snieguolės (lot. Galanthus). Pas mus Lietuvoje dažniausiai sutinkamos baltosios snieguolės (Galanthus nivalis). Jas auginu ir aš. 
Iš pažiūros jos atrodo tokios trapios ir gležnos. Bet kai jas stebi, ir matai, kaip kiekvieną dieną jos, pramušdamos ledą, stiebiasi į saulę, supranti - išorė apgaulinga.  
Neprasiskleidęs snieguolės žiedas man primena mažą tobulą perlą. Jei būčiau juvelyrė, snieguolės žiedas būtų tikras įkvėpimo šaltinis :).
 Šiuo metu pasaulyje, ypač Didžiojoje Britanijoje, yra tikra snieguolių manija. Žmonės -  galantofilai (snieguolių kolekcionieriai) - kolekcionuoja įvairias snieguolių rūšis bei veisles ir moka didžiulius pinigus už vieną vienintelį mažutėlį snieguolių svogūnėlį. Praeitais metais retos snieguolės Galanthus woronowii ‘Elizabeth Harrison’  svogūnėlis internetiniame aukcione „eBay“ Jungtinėje Karalystėje buvo parduotas už rekordinę kainą 725 svarų sterlingų. Minėtos snieguolės nuotrauka iš http://www.planterianews.com/worlds-most-expensive-snowdrop


O prieš tai brangiausiai kainavęs snieguolės svogūnėlis buvo  Galanthus 'Green Tear'. Jis kainavo 357 svarų sterlingų (daugiau nei 1400 litų).


Šios snieguolės nuotrauka iš John Grimshaw blog'o:
 http://johngrimshawsgardendiary.blogspot.com/2010/12/memories-of-2010.html
Šis žmogus su dar dviem bendraautoriais parašė monografiją apie snieguoles ('Snowdrops, A Monograph of Cultivated Galanthus' ). Jis Kolesburno parke stebi apie 250 įvairių rūšių snieguolių. John Grimshaw teigia, kad šiuo metu pasaulis žavisi snieguolėmis kaip ir orchidėjomis. Tai gal atrodo keistokai, nes orchidėjos tokios impozantiškos gražuolės, o snieguolės gana kuklūs augaliukai. Bet nežiūrint to, jos turi didelį būrį savo gerbėjų fanatų.
Kaip sakoma "у каждого свои недостатки "  (kiekvienas turi savų trūkumų). O gal tai privalumas ? :).
Susidomėjimas snieguolėmis Didžiojoje Britanijoje atsirado jau XIX amžiuje, karalienės Viktorijos laikais. Šiuo metu pasaulyje egzistuoja apie pusantro tūkstančio snieguolių veislių. Ir kiekvienais metais selekcionieriai nori pateikti "patobulintų"  snieguolių. Atrodo jog tai neįmanoma. Bet...
Neesu tiek pamišusi dėl šių gėlyčių, bet tikrai norėčiau jų turėti ir daugiau rūšių :). O svajonėse matau viiiisą pievelę iš šių tobulo grožio augalų. Na nors šiek tie panašią į Kolesburno parke žydinčias nuostabiausias snieguolių pievas
 (http://www.colesbournegardens.org.uk/:

O štai Škotijoje netgi vyksta snieguolių festivalis.
 
 
Gal kas nors ir Lietuvoje kolekcionuoja snieguoles. Būtų tikrai labai įdomu tai pamatyti.
 
Pabaigai šiek tiek informacijos apie snieguolių auginimą:
snieguolės priklauso amarilinių šeimai. Tai 15-20 cm aukščio augalai. Lietuvoje žydi kovo - balandžio mėnesiais, kai tik pradeda tirpti sniegas. Snieguolės mėgsta saulėtas vietas ir gerai patręštą organinėmis trąšomis priesmėlio dirvą. Dauginamos svogūnėliais. Iškasus kerą, svogūnėliai išskirstomi ir sodinami 8-10 cm gylyje, kas 5-10 cm. Iš vieno svogūnėlio išauga tik vienas gėlės stiebelis. Todėl, norint jų daugiau, tenka sodinti kelias dešimtis svogūnėlių. Snieguolės gali subrandinti sėklas ir jomis pasidauginti, bet tam reikia ne vienerių metų.
Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...