2012 m. spalio 28 d., sekmadienis

LENTVARIO DVARO PARKAS I DALIS

Rytas, kai važiavom į Lentvarį buvo toks ūkanotas, kad iš karto praradau viltį tądien pamatyti saulę. Bet, kaip sakoma, viskas, kas vyksta šiame geriausiame iš geriausių pasaulyje yra tik į gera. Rūkas suteikė paslaptingumo parkui, pridengė skausmingai aptriušusį ir baigiantį apakti, išdužusių langų akimis, dvaro mūrą.
Pirmas žvilgsnis į aplinką - Lentvario ežerą, kuris supa parką iš pietų pusės.  Tuoj tuoj pamatysiu raudonų plytų statinį.


 O štai ir jis:


Lentvaryje likę tik buvusios prabangos likučiai, bet įjungus fantaziją, galima įsivaizduoti, kaip viskas atrodė tuomet, kai buvo puoselėjama, prižiūrima ir mylima.
Lentvario dvaro, kaip ir Užutrakio dvaro  istorija ir vėl susieta su grafų Tiškevičių vardu ( http://manogardenstories.blogspot.com/2012/10/uzutrakio-dvaro-parkas.html).  Lentvario dvaras minimas jau nuo XVI a. pabaigos ir savininkų per šimtmečius jis turėjo ne vieną. Tačiau tas grožis, kurį vis dar galime matyti šiandieną, buvo sukurtas grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835-1891) ir jo sūnaus Vladislovo (1865-1936) pastangomis. Juozapas Tiškevičius, turėjo 5 sūnus: Aleksandrą, Vladislovą, Juozapą, Feliksą ir Antaną. Kievienas iš jų paveldėjo po dvarą: Aleksandras - Kretingos, Vladislovas - Lentvario, Juozapas - Užutrakio, o Feliksas - Palangos dvarus. Išskyrus Antaną, šiam liko Vilniuje veikę fabrikai. Visi minėti dvarai ir jų parkai, išlikę iki šių dienų ir žavi savo išskirtinumu. 

Dviaukščius (trečiasis aukštas tarp rizalitų buvo užstatytas pokario laikotarpiu (šaltinis http://www.kpd.lt/failai/Aiskinamasis%20rastas_6.pdf) Lentvario dvaro rūmus pagal architekto Gustavo Šachto projektą pastatė Juozapas Tiškevičius. Jo sūnus Vladislovas Tiškevičius paveldėjęs didžiulį beveik 2000 ha Lentvario dvarą, sodybą pertvarkė. Pagal belgų architekto Vego (de Waegh) projektą 1899 m. rūmai buvo rekonstruoti. Jie įgijo dar ryškesnes neogotikines formas. Atsirado labai įspūdingas, į dangų šaunantis, apžvalgos bokštas (žvalgytis iš jo aukštybių, manau, tikrai yra į ką),
 
įrengta terasa, nuo kurios galima peržvelgti Lentvario ežero tolius, bei priešais esantį miestelį.


Apie 1898 -1900 m. perplanuotas buvo ir parkas. Čia ir vėl savo talentą rodė Paryžiaus vyriausias parkų tvarkytojas Eduardas Fransua Andre. Reikia paminėti, kad jis buvo ne vienas. Jam gelbėjo jo sūnus Rene Andrė ir belgų dendrologas Biuisanas de Kulonas (Buyssens de Coulon), bei dirbtinių uolų mūrijimo specialistas Boisard. 1898 m. birželio mėnesį E. F. Andre kartu su sūnumi lankėsi Lentvario dvare. Ir tai buvo ne vienintelis kartas, kai jis buvo atvykęs į Lietuvą.
Lentvario parkas puikavosi priešais rūmus įrengtu įspūdingu parteriu su kolonomis, kiliminiais gėlynais, karpomomis tujomis ir liepomis. Versalio aukštosios kraštovaizdžio mokyklos archyve saugomas Lentvario dvaro parko parterio akvarelinis planas, kurio autorius buvo E. F. Andre (šaltinis: S. Deveikis ir V. Deveikienė "Lentvario dvaro parko augalija. Parko dendrologinių tyrimų apybraiža" 2008-2010 m.). Tikriausiai tai buvo mokomoji medžiaga to meto studentams. Tai rodo, koks šis parkas buvo ir yra išskirtinis ir unikalus  E. F. Andre darbo vaisius.
Parteryje iki šiol auga vakarinės tujos. Deja jų jau labai seniai niekas nebekarpė, jos peraugo ir stipriai gožia rūmų vaizdą. Bet gal tai ir gerai, nes rūmai tujomis, lyg vėduokle prisidengia savo griūvančias sienas.


























Parteryje išlikusios dvi simetriškos dekoratyvinės kolonos su vazomis.
 
Viena iš kolonų yra pastatyta toje pačioje ašyje kaip ir  rūmų bokštas. 


Geometrija ir natūrali gamta viena kitai nemaišo. Jos darniai susilieja.  


 Jeigu Užutrakio dvaras buvo kuriamas kaip vandens atspindžių parkas, tai Lentvario parkas - tai kalnų parkas (šaltinis http://manoparkas.lt/Lentvaris/index.html). Kadangi vietovė natūraliai kalvota, tai ir parkas buvo projektuotas, įterpiant kalnams būdingus elementus: grotas, krioklius, vingiuotus takus, uolų masyvus. Nuo rūmų pasukus dešiniau, patenkame į parko dalį, vadinama "Šveicarija", nes savo reljefu ji primena kalnuotąją šalį.
E. F. Andre, norėdamas dar labiau pabrėžti tai, kas sukurta gamtos, čia suprojektavo kalnų takelius, grotas, kroklius, dirbtines uolas, netgi viaduką per kaskadinį upelį.

Akmeniniais lapais, "apsnigtais" rudeninių lapų auksu, galima užkilti iki vandens bokšto (statyto XIX a. 6-7 dešimtmetyje) ir  nuo čia žemyn leistis prie kaskadomis ir brastomis vinguriuojančio upelio.




 Vanduo parke labai svarbus. Tarp dviejų kalvų esančiame klonyje buvo įrengta visa vandens sistema: tris grandinėle išsidėsčiusius tvenkinius jungia upelis su grotomis.



 
 Vingiuotas takas veda į dar vieną kalvą, nuo kurios atsiveria gražūs parko vaizdai.
Ant šios kolonos aksčiau stovėjo T. Kosciuškos biustas.


O einant dar gilyn, išeiname į apvalią aikštelę, kur kadaise buvo altana (pavėsinė).


Nuo čia pasukus žemyn vėl patenkame prie upelio.


Parke galima sukti vis kitais takais ir pamatyti kažką naujo ir netikėto. Ne viskas čia yra atrasta. Laiko ir gamtos užkariautos teritorijos dar  tebevalomos ir tebetvarkomos.
 Lentvario dvaro teritorija yra labai didelė. Be pačių rūmų, čia yra ir ūkinė dalis, ne mažiau įdomi ir graži savo raudonų plytų pastatais



ir tvoromis su didžiuliais betoniniais bumbulais (jokiuose šaltiniuose neradau, kaip vadinama ši architektūrinė detalė).


Net ūkinis pastatas dera prie bendro viso dvaro stiliaus.


Lentvario dvaras buvo gausiai lankomas. Tai buvo savotiškas kultūros centras, nes čia "buvo rodomas kinas, spektakliai, organizuoti koncertai, dviračių ir žirgų lenktynės, medžioklės" (šaltinis "Eduardo Fransua Andre parkų kelias Lietuvoje" Turistinio maršruto vadovas 2011m.).  
Čia buvo net kavinė "Cafe Rivjera" (http://manoparkas.lt/Lentvaris/index.html).  Savo klestėjimo laiku ji tikriausiai sulaukdavo daug lankytojų. Ši dvaro dalis, kur buvo kavinė, gavo Rivjeros pavadinimą.



Neieškojau kampų, kurie užglaistytų tikrovę ir pagražintų vaizdą. Man pikta ir liūdna, kad tas, kam priklauso šis puikus statinys, taip su juo elgiasi.

Nuo buvusios kavinės prieigų atsiveria gražus vaizdas į Lentvario rūmus.


O čia vaizdas į rūmus iš kitos pusės (nuo sąsmaukos tarp Lentvario ežero ir tvenkinio). 

  
Priešingai, nei apie kitus dvarus ir jų parkus, apie Lentvario dvarą yra parašyta tikrai nemažai. Tad pasakojimą pratęsiu kitoje dalyje. 

P.S. Lentvaryje buvau lygiai prieš savaitę - praeitą sekmadienį. Tada buvo gražus ruduo, o šiandieną - beveik žiema :).


 Rašydama šį įrašą naudojausi:

2011 m. išleistu leidiniu, skirtu prancūzų botaniko ir kraštovaizdžio architekto E. F. Andre 100-osioms mirties metinėms "Eduardo Fransua Andre parkų kelias Lietuvoje", kurio leidėjas yra Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija.

Steponas Deveikis ir Vaiva Deveikienė "Lentvario dvaro parko augalija. Parko dendrologinių tyrimų apybraiža", Vilnius, 2008 m. rugsėjis-2010 m. rugpjūtis

http://lt.wiktionary.org/wiki/rizalitas


2012 m. spalio 26 d., penktadienis

PIRMAS SNIEGAS

Niekada jo nelaukiu, bet jis visada įžūliai įsiveržia į rudeninę sodo ramybę ir dar sugeba įtikinti, kad yra puikus sodo aksesuaras. Negaliu paneigti - gražu.
 










2012 m. spalio 18 d., ketvirtadienis

ŽALIAŽIEDĖS IR PAPŪGINĖS TULPĖS

Ir vėl atėjo (gal reikėtų patikslinti, jog jau gerokai įpusėjo) tulpių ir kitų svogūninių augalų sodinimo (ir pirkimo) metas. Visais įmanomais būdais stengiuosi užsimerkti praeidama pro parduodamų svogūnėlių stendus. Bet kai išvystu žodelius akcija, išpardavimas, nuolaida ar panašius, to padaryti nebeįmanoma, nes kojos neša į tą pusę. Baisiai sunku atsispirti. Bet šiemet jaučiuosi beveik didvyre, nes nusipirkau per šį sezoną tik 17 naujų svogūninių augalų.
Ta proga norėčiau parašyti apie žaliažiedes ir papūgines tulpes. Nors mėgstu visas tulpes, bet šios labai jau puikuojasi savo išskirtinumu ir dažnai tampa tulpių fotosesijų lyderėmis :).
Žaliažiedžių tulpių Tulipa viridiflora grupė yra dar labai jauna. Kaip savarankiška klasifikacinė grupė ji išskirta tik 1981 m. (šaltinis "Rasos" 2012 m. gegužės 2-15 d.). Žaliažiedžių tulpių veislės kilusios žaliažiedę tulpę Tulipa viridiflora kryžminant su įvairiausiomis kitomis veislėmis.
Tulpė 'Spring Green' man yra tikrų tikriausia žaliažiedžių tulpių grupės atstovė. Žydėjimo pradžioje ji daugiau žalia nei balta. Tačiau ta pavasarinė žaluma nedingsta nuo žiedlapių iki pat žydėjimo pabaigos.



   Žaliažiedžių tulpių žiedai būna 5-7 cm dydžio, atlenktais krašteliais. Stiebai stangrūs ir labai stiprūs, jie neišsilanksto nei nuo vėjo, nei nuo lietaus. Lapai palyginus nedideli ir siauri. Jos ypatingos tuo, jog viso žydėjimo metu išorinėje žiedlapio pusėje išsilaiko žalia spalva. Žaliažiedės tulpės pražįsta gegužės viduryje.
Žaliažiedę tulpę 'Omnyacc' pirmą kartą pasodinau dar 2008 m. rudenį. Man ji labai graži. Nors rašoma, kad žaliažiedės tulpės mėgsta sirgti virusinėmis ligomis. Ši išsilaikė puikiai. Nepakito nei spalva nei forma.




Dar viena žaliažiedė, kurią auginu - 'Golden Artist'. Peržiūrėjau visas kelių metų senumo nuotraukas ir teradau vieną vienintelę šios tulpės nuotrauką. Būtent ši veislė pas mane tikrai sunkiai dauginasi ir buvo pažeista viruso.


Žurnale "Дом и сад" 2012 (2) radau gana įdomios informacijos, kurios aš iki šiol nežinojau. Žaliažiedės tulpės žydi palyginti su kitomis tulpėmis ilgiau, nes žali ruoželiai ant žiedlapių kartu su lapais dalyvauja fotosintezės procese. O tai pratęsia joms gyvenimą.
Jau aguonos tuoj skleisis, o 'Spring Green' dar vis žydi (nuotrauka daryta 2012 05 24).


Tam, kad išlaikyti veislės ypatybes, žaliažiedes tulpes rekomenduojama kasmet iškasti. Na tai, gal ir nėra džiuginanti naujiena, bet dėl jų grožio galima ir pavargti :). Kasama, tradiciškai, tuomet kai pagelsta 2-3 lapai.
 
Papūginėms tulpėms Tulipa parrot kažkas labai taikliai parinko pavadinimą. Jų žiedlapių kraštai garbanoti su įvairiausiais iškarpymais. Žiedai gana dideli. Užauga 40-70 cm aukščio ir ne visada išlaiko savo grožį ant stiebo. Jei žydėjimo metu užklumpa stiprus lietus ir vėjas, gražuolių stiebai dažnai deformuojasi, bet tada atrodo, jog jos dar daugiau koketuoja. 
Pavyzdžiui, kai žiūriu į 'Green Wave', man atrodo, kad jos kraiposi ir maivosi kaip tikros papūgos :).

Iš pradžių toji 'Green Wave' tokia rami mieganti gražuolė,


dar labai rami, bet jau sapnuojanti paskutinį sapną,


jau atsibudusi ir besiprausianti rytinėje rasoje


išsikedenusi visas savo papūgiškas plunksnas :).


Pirmoji papūginių tulpių veislė buvo 'Fantasy'. Ji užregistuota seniai, net 1910 m. Tai buvo Darvino grupės 'Clara Butt' spontaninis mutantas (šaltinis - Sodo idėjos Nr.15, 2006 m.).  Praeitais metais pasodinau papūginę 'Fantasy'. Didelio įspūdžio ji man nepadarė, bet internete radau labai gražų šios ir papūginės tulpės 'Black Parrot' derinuką. O šitoji 'Black Parrot' man neduoda ramybės jau nuo užpraeitų metų. Ir šiemet aš jos negavau. Bet gal dar ne viskas prarasta :).


Būtinai noriu paminėti papūginę tulpę 'Estella Rijnveld'. Labai graži tulpė su blizgančiais, stangriais, lyg vašku padengtais žiedais. "Rasos" (2012 m. gegužės 2-15 d.) rašo, kad ši veislė yra atspari virusinėms ligoms. Aš ją auginu nuo 2009 m. ir kol kas ji tikrai sveika ir nuostabiai žydi.



Dar vieną papūginių atstovė tokiu prabangiu pavadinimu 'Rococo'. Nors rašoma, kad ji atspari virusams, bet man atrodo, jog praeitais metais viena iš mano tulpių turėjo įtartinai daug geltonų dryželių. O gal taip turi būti ? Reikia dar pasiaiškinti :).


Oi tos tulpės tulpės, kaip jos virpina man širdį :).
Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...