2012 m. rugsėjo 14 d., penktadienis

SODAS RŪKE

Keista, bet ruduo su kiekvienais metais man pradeda patikti vis labiau. Patinka rudeninis rūkas, kuris pakeičia sodą, padaro jį gražesniu. Vakar ūkanotas ir rūke paskendęs sodas man buvo ypač gražus. Kai švietė ryški rudeninė saulė mane nervino netvarkingai išgulę ir nugeltę kai kurių gėlių lapai, pradėję iš tolo šviesti tušti žemės ploteliai, nukritę obuoliai ir slyvos, kuriuos atsibodo rinkti. O rudeninis rūkas, kaip gerai padarytas moters makiažas, išryškina privalumus ir paslepia trūkumus :). 




 
 
"Voratinkliai draikės be vėjo" - atėjo į galvą Maironio eilėraščio eilutė. Nes jų buvo pilna visur: ant žolės, ant medžių, ant gėlių ir netgi ore. Gal aš jų nematydavau, kai šviesdavo saulė, bet vakar jie buvo pilni besisklaidančio rūko lašelių ir nepastebėti jų buvo neįmanoma.
  
 







2012 m. rugsėjo 10 d., pirmadienis

ALĖJOS


Vienos ilgos, kitos trumpos, platesnės ar siauresnės, tiesios ar lenktos, bet visada traukiančios ir kviečiančios jomis pasivaikščioti. Beveik kiekviename didesniame ar mažesniame parke jas rasime. Anoks čia parkas, jei jame nėra alėjos :). Tarptautinių žodžių žodynas pateikia štai tokį alėjos apibūdinimą: Alėja (pranc. allee - eiti) – takas, kelias arba gatvė iš abiejų jos pusių apsodinta medžių, krūmų eilėmis. Vikipedijoje paaiškinama, kad alėjos būdingos parkuose, miestuose, prie įvažiavimų į dvarus, sodybas. Lietuvoje dažniausios mažalapių liepų, paprastųjų eglių, grakščiųjų liepų, tujų, skroblų, maumedžių, ąžuolų alėjos.
Informacijos apie senąsias dvarų alėjas radau labai nedaug. A. Tauro knygoje "Mūsų parkai", išleistoje 1989 m., šiek tiek rašoma apie alėjų struktūrą:
" Senųjų geometrinių ar mišrių parkų alėjos paprastai būna iš abiejų pusių apsodintos vienarūšių medžių eilėmis. Šių alėjų plotis tarp medžių eilių svyruoja nuo 4 iki 8 m, ir jose auga tankiai (kas 0,7-1,5 m) pasodintos mažalapės liepos <...>. Tankiomis liepų eilėmis apsodintos alėjos kartais atrodo tarsi medžių lajomis padengti koridoriai. <...> Geometriniuose ir mišriuose parkuose yra alėjų, kurias supa kitų rūšių medžių eilės. <...> Mišriuose parkuose taip pat nemaža alėjų, prie kurių auga įvairių medžių eilės." Gana sausa, bet gera informacija bendram vaizdui susidaryti.
Man labai patinka senų medžių alėjos. Jos kažkokios didingos, paslaptingos, su ypatinga perspektyva. Kažkodėl, eidamas alėja, visada tikiesi jos gale prieiti kažką tokio stebuklingo ir gražaus. Lauki siurprizo :). Kiekviena alėja turi savo nuotaiką ir charakterį. Jos būna šviesios ar tamsios, jaukios ar netgi baugios. Jos gražios visais metų laikais.
 
 
Bartkuškio dvaro alėjos.




 

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Verkių dvaro alėja rudenį.
 
 























 
Alantos dvaro mažalapių liepų (Tilia cordata Mill.) alėja pasipuošusi gaivia pavasariška žaluma. Čia drąsiai parašiau liepų lotynišką pavadinimą, nes šią informaciją radau L. Januškevičiaus knygoje "Lietuvos parkai".
 

 
 
 
 

Abromiškių dvaro alėja man padarė labai didelį įspūdį. Fotografuota ankstyvą pavasarį, kai labai gerai matosi visa alėjos struktūra, medžių aukštis ir didingumas.
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 










 O čia visiškai kitokios išpuoselėtos, apkarpytos, labiau sukultūrintos  ir žymiai jaunesnės alėjos esančios ne Lietuvoje.
 
 
Rundalės rūmų  liepų alėjos.
 
 
 Keukenhofo tulpių parko modernios alėjos.
 

2012 m. rugsėjo 6 d., ketvirtadienis

FITOLAKA

Augalas gana keistu vardu. Pavadinimas sudarytas iš dviejų žodžių: graikų kalboje -  Phyton - augalas, o lotynų kalboje -  lacca - raudonos sultys, dažai ar lakas ( http://lt.wikipedia.org/wiki/Fitolaka).
Fitolaka įspūdingiausia rudenį, kai jos šakos pasipuošia juodomis blizgančiomis uogomis, kurių sultys yra tamsiai raudonos. Augalas nuodingas. Bet kadangi aš juo tik grožiuosi, o tai pavojaus gyvybei nekelia, tai jis sėkmingai pas mane auga :).
Nors jau bręsta mintis pavasarį iškeldinti jį į sodybą, nes jo gabaritai pasiekė neleistinas mano sklypui ribas (aukštis apie 1,50 cm ir apie 1,50 cm plotis). Bet nežiūrint visų šių ne itin teigiamų apibūdinimų, jis labai fotogeniškas :).
Žydi fitolaka baltomis ilgomis kekėmis nuo birželio vidurio.
 
 
 
Nužydėję žiedai pažaliuoja.
 
 
Paskui rausta ir juoduoja. Juodos ir blizgančios kekės atrodo labai viliojančiai. Tik nereikia jomis susigundyti ir bandyti ragauti. Jos nuodingos !
Tuo pačiu metu augalas būna pasipuošęs ir žiedais, ir benokstančiomis, ir prinokusiomis uogomis.
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 



 
 
Iš arti kiekviena uoga panaši į mažą juvelyrišką sagutę.
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 



 
Vėliau, prisirpusi uogytė nukrenta, bet kekė ant kurios ji augo išlieka ryškiai rožinės spalvos ir labai dekoratyvi, sudaryta iš mažų rausvų gėlyčių.
 
 
 
 Lapkričio mėnesį, kai augalas jau būna pakąstas šalnų ir pasidaro nebedekoratyvus, aš nupjaunu stiebus ir palieku jį žiemoti.
 
Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...