ALĖJOS

Vienos ilgos, kitos trumpos, platesnės ar siauresnės, tiesios ar lenktos, bet visada traukiančios ir kviečiančios jomis pasivaikščioti. Beveik kiekviename didesniame ar mažesniame parke jas rasime. Anoks čia parkas, jei jame nėra alėjos :). Tarptautinių žodžių žodynas pateikia štai tokį alėjos apibūdinimą: Alėja (pranc. allee - eiti) – takas, kelias arba gatvė iš abiejų jos pusių apsodinta medžių, krūmų eilėmis. Vikipedijoje paaiškinama, kad alėjos būdingos parkuose, miestuose, prie įvažiavimų į dvarus, sodybas. Lietuvoje dažniausios mažalapių liepų, paprastųjų eglių, grakščiųjų liepų, tujų, skroblų, maumedžių, ąžuolų alėjos.
Informacijos apie senąsias dvarų alėjas radau labai nedaug. A. Tauro knygoje "Mūsų parkai", išleistoje 1989 m., šiek tiek rašoma apie alėjų struktūrą:
" Senųjų geometrinių ar mišrių parkų alėjos paprastai būna iš abiejų pusių apsodintos vienarūšių medžių eilėmis. Šių alėjų plotis tarp medžių eilių svyruoja nuo 4 iki 8 m, ir jose auga tankiai (kas 0,7-1,5 m) pasodintos mažalapės liepos <...>. Tankiomis liepų eilėmis apsodintos alėjos kartais atrodo tarsi medžių lajomis padengti koridoriai. <...> Geometriniuose ir mišriuose parkuose yra alėjų, kurias supa kitų rūšių medžių eilės. <...> Mišriuose parkuose taip pat nemaža alėjų, prie kurių auga įvairių medžių eilės." Gana sausa, bet gera informacija bendram vaizdui susidaryti.

Man labai patinka senų medžių alėjos. Jos kažkokios didingos, paslaptingos, su ypatinga perspektyva. Kažkodėl, eidamas alėja, visada tikiesi jos gale prieiti kažką tokio stebuklingo ir gražaus. Lauki siurprizo :). Kiekviena alėja turi savo nuotaiką ir charakterį. Jos būna šviesios ar tamsios, jaukios ar netgi baugios. Jos gražios visais metų laikais.

 

 

Bartkuškio dvaro alėjos.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Verkių dvaro alėja rudenį.

 

 

 

Alantos dvaro mažalapių liepų (Tilia cordata Mill.) alėja pasipuošusi gaivia pavasariška žaluma. Čia drąsiai parašiau liepų lotynišką pavadinimą, nes šią informaciją radau L. Januškevičiaus knygoje "Lietuvos parkai".

 

 

 

 

 

Abromiškių dvaro alėja man padarė labai didelį įspūdį. Fotografuota ankstyvą pavasarį, kai labai gerai matosi visa alėjos struktūra, medžių aukštis ir didingumas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 O čia visiškai kitokios išpuoselėtos, apkarpytos, labiau sukultūrintos  ir žymiai jaunesnės alėjos esančios ne Lietuvoje.

 

 

Rundalės rūmų  liepų alėjos.

 

 

 Keukenhofo tulpių parko modernios alėjos.