2011 m. lapkričio 18 d., penktadienis

TULPĖS

Nors iki tulpių žydėjimo (kurio kiekvienais metais aš labai laukiu) dar liko ilgi žiemos mėnesiai, bet guodžia tai, kad turiu daugybę iš žemės belendančių, besiskleidžiančių ir visu grožiu žydinčių tulpių nuotraukų. Jas galėčiau žiūrėti ir žiūrėti :). Kai atrandu, naują sodo blog'ą, pirmiausiai archyve peržiūriu pavasarinius įrašus, nes ten dažniausiai randu žydinčių tulpių. Džiugina tai, jog neesam mes atsilikę šioje srityje, nes daug jų veislių galima įsigyti pas mus. Aišku pasitaiko, kažko mematyto ir labai gražaus, bet tada raminu save, jog kitais metais ir mus pasieks ta naujiena.
 Kai nutirpsta sniegas, kiekviena iš žemės lendanti gyvybė - tikras stebuklas ir džiaugsmas akims. Visos anksti pavasarį pradenčios žydėti svogūninės gėlės man labai gražios, bet tulpės - tikros favoritės. Kai ateina ruduo, ir parduotuvėse atsiranda stendai su svogūnėliais, jie tampa tikru masalu. Užmirštu, ko ėjau į tą parduotuvę, bet nusipirkti dar vieną pakuotę svogūnėlių - niekada. Žinau, kad kai reikės sodinti jas, bus didžiausia kančia (nes vietos tai nėra), bet atsispirti pagundai negaliu. Ir vėl perku, ir randu kur pasodinti :). Nuotraukose šių metų pavasaris, o kitais - vaizdas bus kitoks.

Tulpių ir šilagėlių žydėjimas


Įsijungia lelijažiedės tulpės


   Dar vienas žydinčių tulpių kampelis


Rojaus obels ir pilnavidurės tulpės "Angelique" duetas


Mini "Batalinii"


Smailialapė lanksva ir šerkšnotoji tulpė "Galerie"



2011 m. lapkričio 14 d., pirmadienis

VERKIŲ PARKAS

Aš labai mėgstu lankytis senuose Lietuvos dvaruose ir jų parkuose. Įdomu sužinoti jų istoriją, likimą, bandyti įsivaizduoti kaip ir kas kūrė, planavo parko erdves, sodino augalus. Įdomu iš kur tie augalai atkeliavo - ar iš Lietuvos medelynų, ar iš gretimų, ar iš tolimų šalių. Lietuvoje dvarų su savo parkais yra tikrai nemažai, todėl dažnai savaitgaliais, ar laisvu laiku, kur nors važiuojant, jei netikėtai pamatau dvaro sodybą, būtinai užsuku. Tik, gaila fotoaparas ne visada būna kartu, todėl vaizdus kartais tenka dėtis į galvą ir tikėtis sugrįžti į tą vietą darsyk.
Neseniai į rankas papuolė knyga "Sumedėjusių augalų introdukcija ir aklimatizacija bei jų rezultatai ir perspektyvos Lietuvoje" (autoriai L. Januškevičius, V. Baronienė, D. Liagienė). Pavadinimas skamba labai moksliškai :), bet čia radau istorinių faktų apie tai, kaip pas mus atsirado, dabar jau lyg ir įprasti medžiai bei krūmai, kuriuos dažnai sutinkame parkuose prie dvarų.  Sumedėję, iš kitur atkeliavę augalai, Lietuvoje pradėti auginti jau XIV - XV a. Pavyzdžiui, karalienės Bonos Sforsos dėka XVI a. Lietuvoje atsirado vynmedžiai, agrastai, serbentai, kukmedis, paprastasis ligustras ir buksmedis. XVIII - XIX a. prie dvarų atsirado peizažiniai arba angliškojo stiliaus sodai, kurie nuo XIX a. vidurio pradėti vadinti parkais (tuo metu Lietuvos didikai itin susidomėjo dekoratyvine sodininkyste bei parkų kūrimu). Tada daugelis sumedėjusių augalų buvo atvežami iš Vakarų Europos šalių (Vokietijos, Prancūzijos, Olandijos), netgi tolimosios Šiaurės Amerikos ir Japonijos, bei iš artimesnių Varšuvos, Rygos, Tilžės, Karaliaučiaus, Peterburgo medelynų. Net ir Vilniuje, dabartinėje Sodų gatvėje, šalia Rūdininkų vartų, XIX a. pirmoje pusėje taip pat buvo medelynas, kurio savininkas Jozefas Strumila augino ir pardavinėjo ir vietinius, ir atvežtinius dekoratyvinius augalus. (Čia truputis istorijos, kuri man šioje knygoje buvo labai įdomi.) 
  
 Lapkričio pradžioje, žinoma jau ne pirmą kartą, užsukau į Verkių parką.
Tai XVIII a. kraštovaizdinio tipo parkas, išsidėstęs Neries apatinėje ir viršutinėje terasose. "Viršutinis parkas išsidėstęs Neries ir Verkės upelio slėnių juosiamoje plynaukštėje bei greta esančiuose šlaituose, žemutinis (didysis) – Neries slėnyje" (http://www.verkiai.lt/index.php/pageid/97).
Tai vienintelis parkas Lietuvoje, kuriame labai daug liepų rūšių bei formų. Čia auga labai retos kalninės Šiaurės Amerikos liepos, veimutinės pušys, sidabrinės dygiosios eglės, didžialapės liepos, pilkieji riešutmedžiai, lenkiniai bei sibiriniai maumedžiai (tikrai nesugebėjau atskirti tų liepų rūšių ir formų :), bet būtų įdomu paklausyti  dendrologų vedamų ekskursijų po Lietuvos dvarus).  
 
Keletas nuotraukų iš mano pasivaikščiojimo Verkių parke:
Neries vingiai iš parke įrengtos apžiūros aikštelės (regyklos)



liepa keistai lenktomis šakomis


kiekviename parke fotografuoju alėjas, man jos tokios gražios :)

auksiniai maumedžiai

Veimutinė pušis

XIX a. pastatytas vandens malūnas (vadinamas vandens kėlimo stotimi), kuriame buvo siurblinė, tiekusi vandenį į rūmus. (http://www.pavilniai-verkiai.lt/lt/?pid=50).










2011 m. lapkričio 9 d., trečiadienis

Lapkričio žiedai

Šiandien, atrodo, jau beįsibėgėjančio lapkričio dieną, ir vėl švietė saulė, ir vėl buvo labai graži rudens diena. Darbų sode liko jau visai nedaug: baigti grėbti lapus (aš jais mulčiuoju daugiametes gėles, vietoj durpių), kai pašals, užpilti durpėmis pasodintas svogūnines gėles, apdengti eglišakėmis rožes (šaknys jau apkauptos sausų žemių ir komposto mišiniu), nukirpti daugiamečių gėlių stiebus. Bet įdomiausia tai, kad paėmus sekatorių į rankas teko jį padėti į šoną ir ieškoti fotoaparato, nes dar tebežydinčių augalų buvo daugiau, nei tų, kurie jau nebeturi ką parodyt. Keista, kad dar yra žydinčių gėlių, nes ir lapų ant medžių jau beveik nebeliko (atrodo, kad raudonlapiai krūmai yra patys atspariausi šalnoms - jie vis dar su lapais - putinlapis pūslenis, pūkenis, gražiažiedė veigelė, Tunbergo raugerškis).
Taigi lapkričio žiedai :
Astrancija (Astrantia) "Ruby Star" - žydi tikriausiai nuo liepos vidurio iki šiol (nuostabi daugiametė gėlė).


Žiognagė - žydėjimo čempionė (žiedus skleidžia nuo gegužės iki dabar).

Levandos

Gaurė

Chrizantema

Nežinau šio augalo pavadinimo, bet atsivežiau jį iš močiutės darželio prieš kelis metus, o dabar jis pats sėjasi ir dygsta pačiose keisčiausiose vietose.


Lobelija - pati pasisėjo, pati sau pražydo (patinka man, kai augaliukai patys sau vietą susiranda :)


Vis dar tebedžiugina kvapieji žirneliai.







    

2011 m. lapkričio 8 d., antradienis

Sodo spalvos

Šis ruduo labai gražus savo spalvomis. Saulė ir ramus nevėjuotas oras sukuria  tokią nerealią atmosferą sode, kuri tiesiog užburia. Norisi stebėti aplinką neatitraukiant žvilgsnio. Ore kabo kažkoks ramumas ir netgi tingumas :). Nukritusių lapų net nesinori grėbti, nes jie taip maloniai šiugžda po kojom, o kai į juos žiūri norisi, kad šis ruduo nesibaigtų niekada (nors tikrai nesu didelė rudens gerbėja, pavasaris - mano metas :)).

Keletas nuotraukų iš mano rudeninio sodo:
tikriausiai nelengva būtų  sudaryti būtent tokių spalvų kompoziciją. Gamta - geriausia dailininkė.






Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...