2014 m. lapkričio 21 d., penktadienis

SNIEGAS LIETUS LEDAS



Pirmasis sniegas ir liūdina, ir džiugina. Net nežinau, ko daugiau. Bet faktas tas, kad jis yra. Gal ir nevisai gryno pavidalo, nes su lietumi ir ledu. Kokteilis toks. Neaišku ar skanus, bet dar tikrai neatsibodęs, nes visiškai šviežias. 
 O sode jis atrodo va taip:
 






O jeigu iš arčiau, tai taip :




Verkia žolelės ledinėmis ašaromis, tik neaišku iš liūdesio ar iš džiaugsmo, kad gražiai atrodo :)








Vienintelė chrizantema (blondinė tokia), tebežydinti vazone terasoje, nesusigaudo, kas čia vyksta. Lyg ir sniegas, bet temperatura vis dar pliusinė, tad gyventi galima :)


2014 m. lapkričio 11 d., antradienis

2014 m. rugsėjo 26 d., penktadienis

PAGIRIAMASIS ŽODIS AKANTUI

Pagiriamasis, nes noriu jį pagirti už puikias savybes - nereiklumą, grožį ir ilgą dekoratyvumą sezono metu. Nors šis augalas pasižymi neprastomis savybėmis, tačiau mūsų gėlynuose sutinkamas gana retai. Tad VIVA ACANTHUS ! :)

 
Mano sode jau tris metus auga Balkaninis arba Ilgalapis akantas, jo lotyniškas pavadinimas įneša šiek tiek sumaišties, nes skamba taip -  Acanthus hungaricus. Nepaisant pavadinimo, jis neauga dabartinės Vengrijos laukinėje gamtoje, tai - žolė arba krūmas, augantis Azijos, Afrikos ir Europos šilto klimato zonose, tiksliau Viduržemio jūros baseino šalyse.
 Acanthus hungaricus - daugiametis žolinis augalas, priklausantis Akantinių (Acanthaceae) šeimai.
Nežydinčio augalo aukštis - 60-90 cm, o su žiedynais jo aukštis virš metro. Lapai ilgi, karpyti ir dygliuoti. Ravėti po juo ne itin malonu, bet visa laimė, kad piktžolės jo pavėsyje auga visai nenoriai. Žiedai sunkiai nusakomos žalsvai violetinės spalvos, kuri rudeniop virsta į rudai bronzinę. Akanto lapai yra architektūriški, nuostabiai gražios formos, o žiedynai net sakyčiau išdidžiai prabangūs :). Žydėti pradeda jau birželio mėnesį, bet net iki dabar  - rugsėjo - atrodo gana dekoratyviai.
























Šis augalas mėgsta saulę, nors galėtų augti ir lengvame pavėsiuke. Drėgmė reikalinga, bet jokiu būdu ne per didelė. Maniškis auga visą dieną apšviestas saulės, per sausrą tikrai buvo laistomas, bet daugiau iš gyvenimo nieko nenori. Per tris metus netręšiau nei karto, bet, atrodo, jis dėl to neužpyko, nes savo stambiu keru uždengė žymiai daugiau, nei jam buvau suteikusi vietos (patikėtkit, tikrai jos nepagailėjau) t. y apie 1 kvadratinį metrą.


Kadangi informacijos apie šį augalą internete nėra labai daug, aš jį tiesiog stebiu ir bandau atspėti, kas jam labiausiai patinka. Šios sausringos vasaros metu, jis buvo lengvai pradėjęs geibti, tad supratau, kad reikia papildomo vandens kiekio. Atsigavo kaipmat, žydėjimui tai nepakenkė.


Auga, palyginti greitai. Jau susiformavo nemažas kupstas. Dygsta iš išbarstytų sėklų, mat aš jo žiedynų nenupjaunu (jie ilgai  išlieka dekoratyvūs). Tai leidžia daryti išvadą, kad gali būti šiek tiek invazyvus, bet kadangi sėjinukai auga tikrai lėtai, todėl, manyčiau, ateityje tai nebus didelė problema. Kas bus per daug, išrausiu lauk :).
Žiemai augalą mulčiuoju kompostu. Internete radau informacijos, kad jis priklauso 5 zonai. Tad turėtų atlaikyti ir pasitaikančias šaltesnes žiemas.





 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Kaip žinia, jau nuo Senovės Romos laikų akantas yra gyvybės simbolis. Jo lapų motyvas yra tikrai dažnas architektūros elementas, puošiantis kolonų kapitelius, frizus, taip pat dažnai jo stilizuotas motyvas matomas senovinių baldų puošyboje. Pavasarį, lankydamasi Romoje Palatino kalvose, gėrėjausi ištisais akantų sąžalynais.
 
 
O vaikščiodama po senosios civilizacijos griuvėsius ieškojau akantų lapų kolonose. Ir radau :)
 
 

 Net ir namuose, ant senos komodos turiu akanto lapus.


 Na ir kaip jo negirti ?!

2014 m. rugpjūčio 11 d., pirmadienis

ATSINAUJINIMAS

Ach ta vasara,  ji tokia greita, priešingai nei aš. Pirmasis įrašas jos pabaigoje :).
Bet šiandien apie problemą, kurią savo sode verkiant privalėjau išspręsti.
Veją nuo akmenėlių pries dešimtmetį buvau atskyrusi žalia plastikine juosta, kuri laikui bėgant išsikraipė, išlindo gerokai į viršų, todėl atrodė negražiai ir trukdė pjauti veją. O fotografuodama savo augaliukus, stengdavausi visais būdais, kad ji "neįlystų" į kadrą. Žodžiu,  man mirtinai atsibodo jos kaimynystė.

















Dovilės Ivanauskienės nuotrauka.







Jau ne pirmus metus ketinau sutvarkyti šį reikalą, bet, kaip dažnai atsitinka, vis neprisiruošdavau pasidomėti alternatyviais būdais, kaip tvarkingai, praktiškai ir kokybiškai atskirti veją nuo akmenų juostos. Teko girdėti, kad yra plastikiniai bortai, kurie gelbėja tokiose situacijose. Bet kaip jie naudojami, taip man ir liko neaišku. 
Šiais laikais Google ir Facebook pagalba galima išspręsti beveik visas problemas :) Taigi, aplinkybės taip jau susiklostė, kad susipažinau su Plastbort plastikiniai vejos bortai direktore Dovile, kuri ir pasiūlė savo pagalbą ir puikų produktą. 
Vieną gražų rugpjūčio rytą, lyg burtų lazdele mostelėjus, negražioji žalia juosta buvo viesiems laikams pašalinta, o į jos vietą tvirtai ir patikimai išsitiesė plastikiniai bortai. Labai tvarkingai, dailiai ir stipriai, sutvirtinti metalinėmis vinimis, kad  žiemą šaltis neiškilotų, jie puikiai atliko savo paskirtį. Dar labiau pasigilinus sužinojau, kad jie gali būti išlankstomi gražiausiais vingiais, o vingiuojančios gėlynų linijos - tai mano silpnybė. Turėsiu tai galvoje - ateičiai :)


























Palyginimui PRIEŠ ir PO




















Dovilės Ivanauskienės nuotraukos.






Skirtumas ryškus tiesa ? Praeis dar kiek laiko, ir aš vėl leisiu savo akmenėliuose dygti našlaitėms, neužmirštuolėms, lobelijoms  ir net beržams su jazminais (jiems kažkodėl labai patinka ten sėtis).

Rezultatu esu laaaabai patenkinta :). Dabar manęs neerzina negražios žalios spalvos apibrizgęs senosios plastikinės juostos kraštas. Tvarkelė ! Trinu iš pasitenkinimo delnais :) Ir vyras, pjaudamas žolę, dabar neburbės, kad gadinasi peiliai...




























Už šį atsinaujinimą ir nuostabiai greitai bei kokybiškai atliktą darbą  esu dėkinga  įmonės  Plastbort plastikiniai vejos bortai direktorei Dovilei ir jos šauniai ir darbščiai komandai. Tikrai labai smagu buvo su jais susipažinti ir pabendrauti. AČIŪ JUMS :)

Trumpa pertraukėlė atsigaivinimui, nes saulė spigino kaip patrakus.


Taip pat labai AČIŪ Linai - modernių želdinimo kursų "Geltonas karutis"   organizatorei, kuri kartu su LRT televizijos laidos "Labas Rytas" filmavimo grupe filmavo visą procesą, pati mokėsi tiesti plastikinius bortus ir šia patirtimi dalinsis su televizijos žiūrovais.


Smagi nuotrauka atminčiai :)

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...