MARGUTĖS

Antra mano aistra po augalų - tai porcelianas. Labai patinka gražūs porcelianiniai daikčiukai, o ypač tokie, kuriuose pavaizduoti augalai :). Vienas iš jų  nuotraukoje - kaip tik susijęs su šiandienine mano tema - Fritillaria  - margutėmis .

Mano sode jau kelerius metus auga Fritillaria imperialis - daugiažiedės margutės - oranžinės ir geltonos spalvos. Tai stambios margutės, užaugančios nuo 80 iki 120 cm. Nuostabiai atrodo ant aukšto koto styranti lapų karūna (vokiškai šis augalas vadinamas Kaiserkrone  - imperatoriaus karūna) ir žemyn svyrantys didžiuliai varpelio formos žiedai.

Tarp kitų pavasarinių gėlių jos tikros aristokratės - aukštos, elegantiškos, išdidžios.

Kartu su oranžinėmis margutėmis žydi ir geltonosios, taip pat labai gražios ir ryškios. Jos gal kiek rečiau matomos gėlynuose nei oranžinės. Tik dar neįminiau jų žydėjimo paslapties. Pas mane jos žydi ne kiekvienais metais. Kiek teko ieškoti informacijos apie šias gėles, tai rašoma, jog kasmet šių augalų iškasti nereikėtų, nes pirmais metais žydės silpniau. Bet kas 2-3 metus tai reikėtų daryti, nes motininis svogūnas priaugina "vaikų" ir dėl to vėlgi kenčia žydėjimas.
(Šios nuotraukos autorė mano draugė Anna - http://www.original.lt/)

Smulkesnės daugiažiedžių margučių sesės - Fritillaria meleagris - paprastosios margutės. Baltai žydinčios 'Alba' neaukštos apie 30 cm, bet tikrai nenusileidžiančios savo grožiu. Jų žiedai saulėje atrodo lyg būtų iš ploniausio porceliano. Jeigu daugiažiedes aš iškasu kas 2 - 3 metus, tai pastarosios puikiausiai auga ir žydi nejudinamos jau ketverius metus. Labai gerai pasidaugina ir su kiekvienais metais jų plotelis vis gražėja.

Margučių svogūnai turi specifinį kvapą. Jį galima pajausti, net tada, kai kaupi žemę aplink augalą. Teko girdėti, kad šio kvapo nemėgsta kurmiai. Nežinau, ar tai šimtaprocentinė teisybė, bet kurmių pas mane nėra (tfu tfu tfu :)).

Dar viena savybė, kuri mane labai nustebino - tai margučių ištvermingumas. Prieš kelis metus, kai visos margutės jau gražiausiai žydėjo, užėjo gana stiprios naktinės šalnos. Aukštos gėlės ryte tiesiog gulėdavo visu savo ūgiu ant žemės, net graudu buvo žiūrėti. Bet vos tik pašildydavo saulė, iki pietų, jos vėl išsitiedavo ir lyg nieko nebuvę išdidžiai dairydavosi aplinkui.

Dauguma margučių mėgsta puveningą, vidutino sunkumo dirvą, saulėtą vietą ar šviesų šešėlį. Žiemai margutes, kaip ir kitas svogūnines mulčiuoju. Kai augalai peržydi, nukirpus žiedyną, reikia leisti lapams nugelsti ir tada juos iškasti (jei reikia). Sodinama iš karto iškasus ir atidalinus smulkius svogūnėlius arba rugpjūčio mėnesio pabaigoje. Net ir vėsiame rūsyje laikomi svogūnai vis tiek išleidžia šaknis, kurios būna labai trapios, todėl sodinama atsargiai.

Šių metų pavasarį labai lauksiu Fritillaria persica žiedų. Jos nuotraukas teko matyti internete. Labai gražu, todėl rudenį, vos tik pamačiau svogūnėlius, iš karto pirkau :). Kad tik tas pavasaris greičiau ateitų !

HIACINTAI

Kiekvienais metais vis ketinu namuose susidaiginti ir prasižydinti hiacintų, tulpių, narcizų. Šiais metais savo norą įvykdžiau. Svogūnėlius pirkau lapkričio mėnesį, iki sausio juos laikiau vėsiame rūsyje. Sausio pirmą savaitę į vazonėlius susodinau jau pradėjusius gyvybę rodyti hiacintų svogūnėlius: Hyacinthus orientalis 'Sunny Delights' ir Hyacinthus 'Splendid Cornelia'. Sodinau arti vienas kito (vienas trečdalis svogūnėlio buvo žemėje). Ilgai laukti nereikėjo, jau po savaitės ūgtelėjo lapeliai, o tarp jų pasirodė ir žiedų užuomazgos.

Laisčiau saikingai, kad žemė būtų nuolat drėgna, bet ne šlapia. Ir dar po savaitės žiedynas išlindo iš lapų, pradėjo skleistis pirmieji žiedeliai.



Netrukus kambarys prisipildė svaigaus aromato. Tiesa 'Splendid Cornelia' buvo šiek tiek spartesnis, jo žiedai skleidėsi greičiau.

Labai smagu stebėti visą pražydinimo procesą. Ypač,  kai už lango -25 laipsniai šalčio :). Nors maža dalelė pavasario - jau mano namuose.

IŠ KELIONIŲ 2

Tai vaizdai iš Keukenhofo parko Olandijoje (http://www.keukenhof.nl/en/). Tiesa, jie fotografuoti prieš kelerius metus (kovo pabaigoje). Bet, kai artėja pavasaris, aš ir vėl noriu sugrįžti ten, kur scylių upės ir jacintų bei tulpių krantai :).

Man nepatinka rausvos ir geltonos spalvos derinys, bet čia jis visai neblogai žiūrisi.

Šiame parke yra kur akis paganyti. Nuostabios alėjos ir fontanai neleidžia nuobodžiauti net anksti pavasarį, kai žiedų dar palyginus nedaug.

Bukų gyvatvorės gražios ir joms dar nežaliuojant. Jų praeitų metų lapai tikrai nebjauroja vaizdo.

Nors svogūninės gėlės dar tik pradeda skleistis, vaizdas vis tiek vertas dėmesio.

IŠ KELIONIŲ

Būdama svetur, visada atsivežu vaizdų, kurie man suteikia idėjų savo "darželio" patobulinimui, ar šiaip gražių augalų derinių, kurie traukia akį ir kelia nuotaiką. Ne viskas gali augti pas mus, nors sėkmingai veša šiltesnių kraštų namų aplinkoje.

Čia vaizdelis iš Liuksemburgo. Baltos tulpės labai gražu, bet kai, tarp jų įsimaišo nors viena ne balta, - tai tiesiog žavu :).

Taip pat Liuksemburge. Negalėjau atitraukti akių nuo pavasariškai papuoštų palangių. Nors tuomet buvo tik kovo pabaiga.

Ir vėl palangė, tik šįkart iš Briugės ir tai jau balandžio pabaiga.

Olandijoje pravažiuojant nufotografuota vieno namo aplinka. Akį tiesiog traukte traukė ryškus žydintis rododendras.

Kiemelis prie namų Olandijoje. Gaila, bet tokios dyžio gebenės pas mus tikriausiai neauga.

Pergolių labirintas. Turėtų labai gražiai atrodyti vasarą, nes buksmedžių gyvatvorių apsuptyje pasodintos rožės. Balandžio mėnesį lyg ir trūksta spalvų, bet vis tiek labai gražu.

Dar man labai patiko špaleriais formuoti medžiai. Pas mus tai dar gana retas vaizdas. Norėtųsi išbandyti :).

RAKTAŽOLĖS

Pavasarį, kartu su svogūninėmis gėlėmis, pražįsta raktažolės. Primulacea (raktažolinių) šeimos gentis yra labai gausi. Raktažolės mėgsta šviesią, bet saulės nekaitinamą vietą arba lengvą šešėlį. Nors gali visai gerai augti ir šešėlyje. Žemė turi būti puri, puveninga, neperdžiūstanti ir neužmirkstanti. Raktažolės pradeda skursti jeigu joms trūksta drėgmės liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Tuo įsitikinau sodindama ir persodindama raktažoles (turiu tokią ydą - nuolat kilnoti augalus iš vienos vietos į kitą). Raktažoles reikia dengti besniegėmis žiemomis, ypač senesnius augalus, kurių šaknys arčiau žemės paviršiaus (su visomis šaknimis į viršų mėgsta lįsti ausytoji raktažolė) . Dažniausiai augalai mulčiuojami (tą darau visuomet), bet jei nėra sniego, dengiama eglišakėmis (dar niekada nedengiau eglišakėmis raktažolių, bet mintis gera, jeigu nenorima prarasti kokio itin brangaus egzemplioriaus).

Primula denticulata (dantytoji raktažolė) – auginu baltos ir šviesiai violetinės spalvos dantytąsias raktažoles (Primula denticulata 'Alba' ir Primula denticulata 'Violacea'). Auga puikiai, žydi gausiai, nereiklios, gerai dauginasi kero dalinimo būdu. Nužydėjusius žiedynus visada nukarpau. Žiemoja nedengiamos (nors esu skaičiusi, jog reikėtų žiemai dengti). Manau, kad tai priklauso nuo augimo vietos, mikroklimato sode, sniego dangos. Žydi balandžio  - gegužės mėnesį. Žiedynkočiai išauga 15-30 cm aukščio.

Primula auricula (ausytoji raktažolė) – labai mano mylima raktažolė. Turiu dviejų rūšių ausytąsias raktažoles. Pavadinimų, deja, nežinau. Tai Alpių  kalnų augalas. Būtinas itin geras drenažas. Auga saulėje ar pusiau pavėsyje. Dirvožemis neutralus ar šiek tiek rūgštus, humusingas.  Aukštis 5-10 cm. Žydi ilgai, balandžio (pradeda)  - birželio mėnesiais. Įvairių veislių žiedai dažniausiai būna dvispalviai ( geltoni, rožiniai, purpurinės spalvos, o žiotys šviesios), būna net ir pilnavidurių.   Mano raktažolės žydi kiekvienais metais, tačiau nevisuomet gausiai, kaip norėtųsi. Gal todėl, kad dažnokai jas persodinėju, nes vis nerandu tinkamos vietos. Labai mieli augalai, norėtųsi turėti jų daugiau. Dar vienas pastebėjimas – šaknys iškyla į paviršių, rudenį būtina mulčiuoti kompostu.

Primula juliae (julijos raktažolė) - labai nereiklūs, gausiai ir ilgai kiekvienais metais žydintys (balandžio mėn.), atsparūs persodinimui ir dalinimui augalai. Mėgsta drėgną dirvą ir pavėsingesnę vietą.  Aš auginu šviesiai gelsvos spalvos raktažoles.  Gražiai atrodo su pavasariniais svogūniniais augaliukais (mėlynomis žydrėmis, jacintais, tulpėmis). Aukštis 10-15 cm. Nesunkiai plinta į šalis ir sudaro kilimėlius. Žiedai gali būti balti, gelsvi, raudoni,violetiniai. Rudenį negausiai žydi pakartotinai.

Primula vialii (orchidinė raktažolė) – kilusi iš Kinijos. Jos žiedynas panašus į varpą. Žiedai būna violetiniai, rožiniai, balti. Tai jau vasarinė raktažolė, nes žydi birželio pabaigoje-liepos mėn. Mėgsta derlingą rūgštesnę  dirvą, bet gali augti ir neutralioje, pusiau pavėsį. Labai jautrus, neilgaamžis augalas. Pirkau šią raktažolę žydinčią vazonėlyje 2009 metais Kojelavičiaus augalų centre gegužės mėnesį. Pasodinau ją išskirstydama į tris augaliukus, žydėjo gana ilgai (apie mėnesį). Peržiemojo užmulčiuota durpėmis. 2010 m. pavasarį gana ilgai nedygo, bet gegužės mėnesį pasirodė žali lapeliai, ją tręšiau, laisčiau ir birželio mėnesio pabaigoje-liepos pradžioje pražydo. Žydėjo gal ne taip gausiai, kaip ką tik nupirktos, bet atrodė visai neblogai. Rugpjūčio mėn. sugalvojau persodinti į alpinariumą (tai buvo bloga mintis). Persodinta skurdo, vienas daigelis žuvo. Praeitais metais vėl pakeičiau jos gyvenamąją vietą. Šįkart atitinkančią visus jos reikalavimus - šviesus pavėsis, rūgštesnė ir drėgnesnė dirva. Rezultatus matysim pavasarį - vasarą :).

SMULKIASVOGŪNINIAI AUGALAI

Smulkiasvogūniniai augalai

Na štai ir atėjo nauji metai. Aš visada laukiu to laiko, kai dienos, nors ir minutėmis, bet vis dėl to ilgėja. Nors prieš akis dar du žiemos mėnesiai (kovą tikriausiai irgi reikia skaičiuoti prie žiemos, vadinasi visi trys), guodžia, jog pavasaris artėja.

Labai laukiu pirmųjų pasirodandžių žiedų. Mano sode pirmieji būna krokai. Vieni gražiausių  Crocus „King of the Striped“ - stambūs ir labai gražūs žiedai, aukštis apie 15 cm. Pernai pradėjo skleistis pirmąją balandžio mėnesio savaitę, vos nutirpus sniegui.

Savaitę vėliau savo žiedus parodo šviesioji sniegžydrė (Chionodoxa luciliaea). Tai labai nereiklūs ir lengvai plintantys daugiamečiai svogūniniai augalai. Gerai auga lengvuose, pralaidžiuose dirvožemiuose ir saulėtose ar iš dalies užpavėsintose vietose. Augaliuko aukštis vos 10-15 cm. Su kiekvienais metais kupstelis darosi vis tankesnis. 2011 m. sužydo antrą balandžio savaitę. Pasidaugino gana smarkiai vos per porą metų. Labai mielas augalas.

Šalia sniegžydrių esu pasodinusi sibirinę scylę (Scilla Sibirica). Ji sužydi šiek tiek vėliau nei sniegžydrės ir jų spalva tamsiai mėlyna (tačiau būna žydrų bei baltų). Šie augaliukai nemėgsta labai drėgnos, rūgščios ar labai kalkingos žemės. Gaila, bet neturiu kokybiškos jų nuotraukos.

Beveik kartu su sniegžydrėmis pasirodo ir puškinijos (Puschkinia Libanotica) žiedai. Jos pradėjo lysti iš žemės kartu su žiedelių užuomazgomis. Dirva šiems augaliukams turėtų būti puveninga ir laidi vandeniui, bet neperdžiūstanti. Mėgsta saulėtą vietą arba dalinį pavėsį. Plinta gana lėtai.

Dar vienas augalas, kuris džiugina kiekvieną pavasarį tai - tinkliniai vilkdalgiai (Iris reticulata) „Harmony“. Mėgsta šviesią ar lengvai užpavėsintą vietą. Dirva neužmirkstanti, vidutinio drėgnumo.  Pirmieji žiedeliai 2011 metais prasiskleidė balandžio 14 d. Žydėjo gausiai, susiformavo gražus kupstelis. Gal trumpai žydėjo todėl, kad staigiai pakilo oro temperatūra ir nebuvo lietaus, išdžiūvo žemė. Gražiai atrodė su šalia augančiais stambiažiedžiais violetiniais krokais. Baigė žydėti ketvirtą balandžio savaitę. Žydėjimas buvo gana trumpas. Auginu ir geltonžiedžius danfordo vilkdalgius (Iris danfordiae). Šie kažkodėl praeitais metais nežydėjo. Rekomenduojama svogūnėlius iškasti kasmet (arba kas 2-3 metus), bet mano vilkdalgiai vienoje vietoje žydi jau tris metus.

Būtinai noriu paminėti man be galo patinkantį augaliuką eritronį (erythronium) "Pagoda". Tai labai simpatiški, neaukšti (apie 25 cm), dekoratyviais margais lapais, augalai. Gražūs geltoni žiedai, panašūs į ciklamenus. Gerai dauginasi. 

Svogūnėliai savo forma primena šuns dantis, todėl angliškai jis vadinamas dog's-tooth.

Eritroniai mėgsta drėgnoką, puveningą dirvą. Pavasarį tinka šviesus pavėsis, o vasarą tai neturėtų būti itin saulės spiginama vieta, nes dirvožemis neturi perkaisti.

Tai dar ne visi pavasariniai "pirmūnai", bet apie kitus gal vėliau ...

ISTORIJA SU AGAPANTU

ISTORIJA SU AGAPANTU

Prieš tris metus, lankydamasi tulpių parke Keukenhofe, nusipirkau šakniastiebinį augalą agapantą (lot. Agapanthus, angl. Lily of the Nile). Jokia veislė ant pakuotės nebuvo nurodyta, nuotraukoje -  klasikinės žydros "agapantiškos" spalvos agapantas :). Kadangi niekada nebuvau auginus tokio augalo, dariau tai, kas buvo nurodyta instrukcijoje: sodinti į dirvą, kaip bordiūrinį augalą arba į indą, t. y. vazoną ir visą vasarą laikyti lauke. Aš pasirinkau antrąjį variantą ir jį laikiau terasoje, saulėtoje vietoje, laisčiau gana gausiai, neleisdama žemei perdžiūti. Tiesa, vazoną parinkau ankštoką, nes tarybinių laikų knygelėje apie kambarines gėles (nežinau kodėl šis buvo priskirtas kambarinių augalų kategorijai) buvo parašyta, jog jis nemėgsta kai šaknys būna erdviai. Išaugo gražus lapų kupstas, kuris džiugino :) visą vasarą savo žaluma. Deja, nežydėjo. Pagal aprašymą ant pakuotės, jei augalas augo lauke, žemėje, žiemai jį reikėtų užmulčiuoti, nes gali iššalti (taip eksperimentuoti pabijojau). Atėjus rudeniui, su  šalnomis, įnešiau į rūsį ir laikiau ten jį visą žiemą.  Šiek tiek laisčiau, vasariniai lapai nugelto ir nuvyto. Vasario mėnesį pradėjo kaltis nauji lapeliai, kurie iki sezono pradžios (kol iškeliavo atgal į lauką, į terasą, o tai buvo gegužę) ištįso ir atrodė nekaip. Ir vėl mano augaliukas nežydėjo :(. Aš buvau visai nepatenkinta. Šį kartą žiemą laikiau jį vėl rūsyje, bet laisčiau tiek, kiek tai neleido lapams nuvysti (kažkur perskaičiau, jog reikia per žiemą išlaikyti lapus žalius). Deja, ir vėl nesekmė, nes jis ir vėl man nežydėjo. Aš buvau pasiruošusi jį iškomandiruoti į komposto dėžę, bet labai sunku prisipažinti pralaimėjus :). Todėl ir jam ir sau daviau dar vieną šansą. Dar viena žiema ir dar vienas bandymas - nelaistau jo visiškai. Šaltuoju metu bandau šviestis, ieškau informacijos internete. Randu tinklapius: http://www.agapanthus.info/de/public/index.php?id=10 ir http://www.sodogeles.lt/?s=agapantas&x=0&y=0. Pavasarį (balandžio mėn.) atsinešu į kambarį, truputį laistau, o šiltomis dienomis išnešu į terasą taip jį grūdindama. Auga gražiai, lapai dygsta kupstais, o aš jau galandu dantį ... Vieną dieną, gegužės pabaigoje, eilinį kartą liedama augalus, staiga pamatau keistus sustorėjimus tarp lapelių. Suprantu, jog tai - žiedų užuomazgos. Tai bent buvo džiaugsmo! Dabar supratau, jog ne veltui laukiau.

Tiesa, agapanto per tą laiką nepersodinau nei karto, leidau šaknims jaustis kuo anksčiau (šiek tiek kankinau jį). Žiedynstiebiai augo gana greitai (išaugo apie 80 cm), teko juos net paramsčiuoti, kad nenusvirtų žemyn. Kai pradėjo skleistis pirmasis žiedukas ( o tai buvo liepos pradžioje), buvau devintam danguj ! Paskutinę liepos savaitę turėjome su šeima išvykti visai savaitei. Nenorėjau, jog nelaistytas mano džiaugsmas nuvystų. Todėl paėmiau peilį ir ... visus žiedynus nupjoviau, bei pastačiau į vazą. Graži puokštė buvo ! Nuskinti žiedai laikėsi tiesiog puikiai dar ir po savaitės. Tik vazonas terasoje jau nedžiugino. Dabar žiema, nors vis dar be sniego ir šalčio, o agapantas vėl rūsyje ilsisi be vandens ir laukia (tikiuosi :)) pavasario, o aš jau ilgiuosi tų žydrų, tikrai nuostabių žiedų.

O dabar šiek tiek tikslesnės informacijos tiems, kurie galbūt augina ar augins agapantus:

Agapantas (Agaphatus) – lelijinių šeimai priklausantis augalas, kilęs iš Pietų Afrikos. Žydi baltais ir mėlynais žiedais liepos – rugpjūčio mėn. Žiedynų aukštis – 80-150 cm aukščio, krūmelio aukštis priklausomai nuo veislės gali būti 10-45 cm aukščio. Gali būti visus metus žalias arba numetantis žiemai lapus (apmirštantis). Auginamas kaip vazoninis augalas terasose ar balkonuose. Žiemoja vėsiai ir sausai rūsyje. Mėgsta labai saulėtą vietą. Žiedai gali būti skinami puokštėms. Vazonas neturėtų būti per didelis (idealu, jei jis bus platesnis ir žemesnis), priklauso nuo šaknyno dyžio. Geriau, kad šaknys būtų ankštai. Žemė, kurioje auginamas augalas turi būti visada drėgna, bet neužmirkusi, humusinga, ph neutralus. Didesnioji žemės dalis turėtų būti derlinga, o likusi - smėlis,  geram drenažui. Nemėgsta užsistovėjusio lėkštelėje vandens. Tręšti vieną kartą per mėnesį. Žemiausia temperatūra, kurią gali pakelti yra -5 laipsniai. Persodinama po žydėjimo arba anksti pavasarį (kai tikrai reikia). Pavasarį išnešamas į lauką ir pastatomas saulėtoje vietoje. Saugoti nuo pavasarinių šalnų. Nuo balandžio iki rugsėjo nuolat reguliariai laistomas, vieną kartą per mėnesį tręšiamas. Per didelis azoto kiekis skatina lapų augimą ir augalas neužaugina žiedų. Po žydėjimo augalas paliekamas lauke iki šalnų (ne daugiau -5 laipsnių). Nukritus temperatūrai žemiau, augalas įnešamas į rūsį, kuriame temperatūra yra ne aukštesnė nei 8 laipsniai šilumos. Žiemą augalas nelaistomas visiškai, jis būna ramybės būsenoje.