BIJŪNŲ KVAPO TERAPIJA

 Jau nuo praeitų metų vasaros mane apsėdo bjūnų kvapo manija. Visur ieškojau to nepaprasto subtilaus aromato, ar bent jau jo užuominos. Bijūnų kvapas atmintyje glūdi nuo vaikystės, kai pas močiutę didžiuliai jų "buketai" stovėdavo kiekviename namo kambaryje. Bandžiau rasti to kvapo užuominų kvepaluose, kankindama parfumerijos parduotuvių konsultantes klausimu:

- O kurių kvepalų sudėtyje yra bijūnų kvapo ?

Beviltiškas reikalas, nieko net panašaus nebuvo :(

Prisiminiau prieš, tikriausiai, porą metų matytas „L'occitane“ reklamas apie naują jų kosmetikos liniją su bijūnų kvapu. Norėjau jausti tą kvapą namuose šaltomis žiemos dienomis. Tad įsigijau žvakę, kurios neįkyrus ir labai malonus kvapas padėjo leisti tamsius vakarus. Nors šiandieną gražiai šviečia saulutė, bet žvakės skleidžiamas bijūnų kvapas įkvepia energijos ir geros nuotaikos. Žinoma tikrų bijūnų kvapo niekas negali pakeisti, bet nors nedidelė dalelytė to kvapo yra man tikra palaima :).  

 

 

O nuotraukos su bijūnais akims paganyti.

 

 

 

 

 

 

BALTAS PAVASARIS

Kadangi aplink vis dar balta, todėl šiandien atėjęs pavasaris  - BALTAS !
Mes jo sulaukėme, jis čia, jis prasidėjo. Valio !

BLAKIŲ ŽUDIKĖ ARBA BLAKĖŽUDĖ

Pavadinimą taip parašiau sąmoningai, nes skamba labiau intriguojančiai :). Kas gi tas augalas tokiu baisiu pavadinimu ?
Beveik juodais lapais gražuolė vardu 'Black Negligee' tikrai nieko negali nužudyti. O kodėl blakių žudikė ? O todėl, kad senovėje šių augalų šaknų nuoviru naikindavo blakes. Ir reikėjo gi prilipdyti tokį neromantišką pavadinimą, tokiam dailiam augalui :).
Kadangi juoda egzotika man labai prie širdies, tai šis augalas man taip pat labai mielas.
Blakėžudės (Cimicifuga) priklauso vėdryninių (Ranunculaceae) šeimai. Šie augalai nėra labai dideli. Jų aukštis apie gerą pusmetrį, bet kai žydi, jų žiedynai iškyla aukštyn net iki 1,5 m.


 

















 

 

 

 

Blakėžudės mėgsta pavėsį ir derlingą dirvą. Stipri saulė gali nudeginti lapus. Drėgmės trūkumui ji tikrai labai jautri : paruduoja ir susisuka lapų galiukai. Auga gana lėtai, bet vienoje vietoje be persodinimo ji keros iki 10 metų. Todėl svarbu nesuklysti parenkant jai tinkamą vietą. Persodinimo ji nemėgsta.
 

 Žydi juodoji gražuolė vėlokai. Žiedus pradeda skleisti tik nuo rugsėjo vidurio. Nors pačius žiedynsitebius pradeda leisti ir krauti ant jų žiedus jau nuo liepos mėnesio.

'Black Negligee' žydėdama švelniai ir maloniai kvepia. Žiedynuose nuolat dūzgia vabzdžiai.
 

PŪKENIS (TAMSIALAPIAI KRŪMAI)

 

Europinį pūkenį (Cotinus coggygria) pirmą kartą pamačiau viename iš vokiškų sodo žurnalų prieš gerą dešimtį metų. Tada tai buvo toookia egzotika. O dabar  jį tikrai galimą rasti beveik visose dekoratyviniais augalais prekiaujančiose vietose. Pūkeniai priklauso anakarkadinių  (Anacardiaceae) šeimai. Šie augalai atsparūs sausrai ir karščiui, nes tokios yra natūralios jų augimo sąlygos. Mėgsta kalkingą žemę, nors dirvai yra nereiklūs ir gali augti netgi rūgštesnėje terpėje. Pagrindinis reikalavimas - geras drenažas, kadangi gamtoje jie auga ant akmeningų kalnų šlaitų. Šią jų savybę galima išnaudoti praktiškai, t. y. sutvirtinti šlaitus.

 

 

Savąjį - 'Royal Purple' -  aš įsigijau visai neseniai. Jis mano sode baigia žiemoti trečiąją žiemą. Šios veislės lapai tamsiai raudoni, su violetiniu atspalviu. O rudenį jie labai gražiai nurausta. Savąjį pūkenį pirkau nediduką (apie 30-40 cm aukščio). Aš visada perku mažus augaliukus, kad augdami mano sode jie pamažu prisitaikytų prie esamų sąlygų. Aišku, norimo vaizdo reikia ilgiau laukti, bet taip aš galiu geriau pažinti augalą, išsiaiškinti jo poreikius. Pūkeniai per vasarą paauga ženkliai. Todėl dabar jo aukštis yra apie 2 m. Maksimalus augalo aukštis apie 3 m, o plotis 1,5-2 m.

 

 

Tiesa, jaunos šakelės po žiemos visada šiek tiek apšąla, bet tai jokia problema. Stipriau genimas pūkenis išskleidžia žymiai didesnius lapus. O šie tikrai labai gražūs. Pūkeniai ištveria iki -20 laipsnių šaltį, bet šaknys neiššąla. Todėl kartais šaltis padaro tai, ko dažnai sodininkas nesiryžta gera valia daryti :).

Pūkenius, purpuriniais lapais, geriau auginti gerai saulės apšviečiamoje vietoje, kad šie nepažaliuotų.

Žydi pūkeniai birželio - liepos mėnesiais, ant trimečių ir senesnių šakų. Todėl savojo pūkenio žydėjimo visu grožiu dar nesulaukiau. Buvo keletas žiedynų, bet tik apatinėje krūmelio dalyje. Tad dar viskas priešaky. Gal šiemet jis mane pradžiugins savo puriomis žiedynų kekėmis ir pateisins savąjį pūkenio vardą :).
Jeigu pūkenį stipriai nugenėsime (paliekant 10-15 cm stabarėlius), jis nežydės, tačiau užaugins žymiai didesnius lapus. Taigi galima rinktis žiedai ar lapai :).

 

 

Po žydėjimo tokie pūkų kamuoliukai išlieka dar labai ilgai, iki pat rudens.

 

 

Pavasarį pūkenis nepuola sprogti vos atšilus orams. Jis iš lėto  skleidžia savo raudonai violetinius lapus.

  

 



Rasos ar lietaus lašeliai ant pūkenio lapų virsta meno kūriniu. Jie taip gražiai atrodo, kad negali atsižiūrėti. O rūkas pūkenį įvelka į sidabrinį drabužį.

 

 

 

Nei ant vieno krūmo lapų vandens lašai neatrodo taip nuostabiai, kaip ant pūkenio.

 

 Ir sniegas pūkeniui tinka prie veido :).

Auginu savo sode ir žalialapį pūkenį, bet jis dar labai nedidukas ir todėl ne itin išvaizdus. Bet turi vieną man labai patinkančią savybę. Rudenį jis nusidažo nuostabia raudona spalva. Jo triumfo valanda dar išmuš, kai rasiu jam nuolatinę gyvenamąją vietą :).

 

Informacijos apie pūkenių auginimą radau: http://www.sodospalvos.lt/Sodas-700

PŪSLENIS (TAMSIALAPIAI KRŪMAI)

Mane visada traukė  ir traukia augalai tamsiais lapais ar žiedais. Įsitikinau, kad tamsialapiai ar tamsiažiedžiai augalai ypatingai gražūs nuotraukose, bet sodo erdvėse juos tikrai sunkiau pritaikyti nei įprastus žalialapius (kalbu tik apie save). Bet nežiūrint to, aš visada velku namo naujai sutiktą "tamsuolį" :). Tad tęsdama šią "tamsos" temą, kurią pradėjau su persine margute, o praeitais metais rašiau apie tamsiažiedes tulpes (http://manogardenstories.blogspot.com/b/post-preview?token=c0ea1DwBAAA.P7b8GvH22ArDjUROez9fjw.t9wJrn6-OXFlXNbkO3Gr2g&postId=276987070625766209&type=POST), noriu papasakoti apie krūmą tamsiais lapais - putinlapį pūslenį (Physocarpus opulifolius)  'Diabolo'. Tamsialapiai dažnai turi ir magiškus, egzotiškus pavadinimus. "Diabolo" - skamba grėsmingai, bet yra labai gero ir kantraus charakterio :).

Pūslenis priklauso erškėtinių (Rosaceae) šeimai. Tai tikrai greitai augantis krūmas (aukštis apie 3 m). Todėl drąsiai galima pirkti nedidelį sodinuką, nes vos per porą metų jis suaugs į nežemą krūmą. Dirvožemiui ir apšvietimui nėra reiklus. Atsparus šalčiui. Žodžiu, jį galima drąsiai priskirti prie tų, kuriuos pasodinai ir džiaugiesi rezultatu be jokių pastangų. Tikrai kantrus. Pakenčia netgi niekaip negalinčios apsispręsti, kur geriausia jo vieta, sodininkės persodinėjimą iš vieno sodo kampo į kitą.

Pūslenis žydi gegužės pabaigoje - birželio pradžioje baltų žiedų kekėmis. Jie atrodo labai įspūdingai tarp juodų lapų.

 Po žydėjimo, mezgasi raudoni vaisiai, kurie gražiai kontrastuoja su lapais.

Genėti pūslenį galima po žydėjimo. Niekada nedarykite taip, kaip kadaise padariau aš - gerokai apgenėjau krūmą anksti pavasarį, vos pradėjus sprogti lapams. Rezultatas  - jokių žiedų. Pykau ant krūmo ir maniau, jog tikriausiai dirvožemis prastas, nelemta jam žydėti mano sode. Bet gerai, kad yra išmanusis ir viską žinantis internetas, kuris man ir išaiškino nežydėjimo priežastį. Supratau, kad pirmiausia reikia  pasidomėti augalu, o paskui griebtis sekatoriaus.

Tamsi pūslenio lapų spalva gražiai dera su kitais augalais. Šalia jo gerai atrodo ir kinmėtė ir pentinius.

Bet lygindama nuotraukas, nusprendžiau, kad šalia tamsialapio pūslenio vis dėlto gražiau atrodo  augalai, šiltų spalvų žiedais.

   

 Velniškai geras augalas, tinkantis bet kokiam sodui :).

PERSINĖ MARGUTĖ

Jau esu rašiusi apie savo sode auginamas margutes (http://manogardenstories.blogspot.com/2012/02/margutes.html). O apie vieną jų - Fritillaria persica žadėjau parašyti. Pildau savo pažadą. Gal kiek užtrukau, bet geriau vėliau negu niekada :).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sodinau pastarąją 2011 m. rudenį ir labai laukiau jos žydėjimo praeitą pavasarį. Matytos nuotraukos internete man darė didelį įspūdį. Tad nuo tada, kai tik pamačiau ją belendančią iš žemės, kiekvieną dieną stebėjau augimo, žiedų krovimo ir skleidimosi procesą :). Iš žemės ji pradėjo lįsti, kai orai gerokai sušilo. Taip elgiasi visos margutės, jos atsargesnės nei tulpės ar narcizai. Praeitais metais šiluma gana greitai išjudino visus augalus, tad ir persinės margutės iškišo savo viršugalvį jau balandžio antrą savaitę. Kai pamačiau, jog lenda du stiebeliai labai apsidžiaugiau, nes sodinau tik vieną svogūną (tiesa jis buvo nemažas,  mano kumščio dydžio). O kadangi tas svogūnėlis buvo toks visai nepigus, todėl du viename pradžiugino :).

 

 

 

Kaip jau minėjau ankstesniame savo pasakojime apie margutes, jos mėgsta puveningą, vidutino sunkumo dirvą, saulėtą vietą ar šviesų šešėlį. Tad ne išimtis ir persinė. Ją sodinau žemėje, pakankamai patręštoje kompostu ir, žinoma, žiemai stipriai pamulčiavau taip pat kompostine žeme. Žodžiu, stengiausi kaip įmanydama. Sodinimo gylis - tradicinė svogūninių augalų sodinimo taisyklė - trijų svogūnų aukštis. Apytiksliai - 15 cm.

 Augo margutė ne dienomis, o valandomis :). Per beveik penkias dienas ji ūgtelėjo štai taip ir jau matėsi žiedų užuomazgos. Supratau, jog žiedai bus tikrai du.

 

 

Balandžio temperatūra  tikrai lepino visus augalus. Mane net baimė ėmė, o kas bus jeigu užeis stiprios šalnos. Bet kam sukti galvą, kas bus jeigu bus :). Žiedpumpuriai pasirodė. O kada jie pajuoduos ?

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vienas žiedynstiebis buvo stipresnis, o kitas silpnesnis. Na to ir reikėjo tikėtis. Pagal augalo aprašymą aukštis turi būti apie 80 cm, toks stipresniojo stiebo aukštis ir buvo.  Grožis skleidėsi pamažu. Tai buvo pirmosios gegužės dienos. Daugiažiedės margutės(Fritillaria imperialis) tuo metu jau žydėjo visu savo grožiu. Taigi persinė savo žydėjimu šiek tiek vėlyvesnė.

 

 

 

 

Rašoma, kad persinės margutės žiedai būna tamsiai rudi, melsvo atspalvio, nedideli, susitelkę po 20-30 į vieną ilgą žiedyną.  Manoji tikrai turėjo virš 20 tamsių mielų žiedelių. Tik jie buvo gana toli vienas nuo kito. Mano matytose nuotraukose jie buvo arčiau vienas kito. Bet nežiūrint to, ji man labai patiko. Nors kaip ir visi tamsialapiai ir tamsiažiedžiai augalai iš tolo ji nelabai matosi, jai reikia kažkokio fono. 

Bet iš arti man ji buvo tobula.

 



Žydėjo persinė margutė iki gegužės pabaigos. Kai žiedai tapo nebedekoratyvūs, aš juos nukirpau, o birželio mėnesio pabaigoje iškasiau svogūnėlius (kai pagelto lapai). Tai buvo du dideli svogūnai. Juos apdžiovinau lauke, o vėliau, visą vasarą, laikiau rūsyje. Rudenį vėl pasodinau. Na ir laukiu vėl šiemet žiedų, tikiuosi, dar gausesnių.

Va tokia visa istorija apie vieną gėlės svogūnėlį :).

PUOKŠTĖS

Kol sode nežydi gėlės ir laukti to įstabaus momento dar reikės visai netrumpai, džiaugiuosi skintomis gėlėmis ir susikaupusiomis jų nuotraukomis. Prisimenu, kas jas dovanojo, kokiomis progomis arba kaip jas pati skyniau savo gėlių darželyje :).